Atgal ( 4 / 2002 )

Iš Lietuvos istorijos

Nuotrupos iš Mažosios Lietuvos istorijos

 

Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą, yra Simono Grunau "Prūsijos kronika" (1510-1530). Mažoji Lietuva dar buvo vadinama Prūsų Lietuva. Beveik 700 metų vokiečių jungą kentusi Mažoji Lietuva amžiams lieka mums brangi, nes ilgą laiką išsaugojo lietuvybę, - rašo monografijos apie tą kraštą autoriai V.Šilas ir H.Sambora.

Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais. Dar apie 1260 m. taip save vadino visi lietuvių krašto gyventojai.

Kai 1260 m. liepos 13 d. Durpės kautynėse lietuvių kariuomenė sutriuškino Livonijos ordiną, prūsai ir pavergtieji vakariniai lietuviai ėmė rengti sukilimą (Didįjį prūsų sukilimą), prasidėjusį 1260 m. rugsėjo 20 d. Jam vadovavo notangas Herkus Mantas. Iš pradžių sukilimą rėmė Lietuvos ir Sūduvos kunigaikščiai. 1265 m. sukilėliai pavargo. Negavo pagalbos ir iš Lietuvos, kur buvo nužudytas Treniota (1265 m.) ir prasidėjo kovos dėl kunigaikščio sosto. Sukilimas truko dar 9 metus, o 1274 m. buvo žiauriai numalšintas. H.Mantas žuvo. Pačius narsiausius Pagudės vyrus kryžiuočiai išžudė, moteris ir vaikus išvedė vergijon. Kai kurie bartai pasitraukė į D.Lietuvą, kadangi nenorėjo vilkti jungo. Traidenis juos apgyvendino Gardino, Slonimo bei Volkovysko apylinkėse.

Apie 1289 m. įsitvirtinę kairiajame Nemuno krante, kryžiuočiai ėmė pulti jauną, dar nespėjusią suvienyti visų lietuvių žemių, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Lietuvos kunigaikščiai narsiai priešinosi kryžiuočių agresijai. 1345-1370 m. lietuviai 31 kartą brovėsi į Ordino valdas.

Nuo atsakomųjų LDK kariuomenės atakų Ordinas jautėsi saugesnis tik prūsų žemėse. Čia jau XIII a. viduryje ėmė kurtis vokiečių feodalų ir vyskupų dvarai. O Skaluvoje ir Nadruvoje (būtent, vakarinėse lietuvių, ne prūsų žemėse) buvo nuolat kariaujama, todėl kolonistai negalėjo čia kurtis. Iki pat Žalgirio mūšio (1410) vyko žūtbūtinė kova. Ir tik po Melno taikos (1422), padalijusios lietuvių žemes į dvi dalis, Mažojoje Lietuvoje atsirado Ordino dvarų, ėmė kurtis miestai.

LDK valdovai turėjo dar vieną progą atgauti M.Lietuvą, bet, deja, ja nepasinaudojo. Nepatenkinti Ordino valdžia bajorai ir vyskupai 1454 m. pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę, Ordinas kariavo su lenkais net 13 metų. Tik pasirašius Torūnės taiką (1466), jam teko atiduoti lenkams Pavyslį su Pamede, Pagudę ir Varmę, o sostinę iš Marienburgo perkelti į Karaliaučių. Lietuviai šiame kare nedalyvavo ir nieko iš jo nelaimėjo.

Paskutinis Ordino magistras Albrechtas 1525 m. panaikino Ordino valstybę ir, prisiekęs Lenkijos karaliui bei LDK kunigaikščiui Žygimantui Senajam vasalo ištikimybę, įkūrė Prūsijos kunigaikštystę. Albrechtui skleidžiant reformaciją, pagaliau atsirado sąlygos lietuvybei Prūsų Lietuvoje stiprėti. Buvo sudarytos (1525) lietuvių apskritys. Nuo 1600 m. jos vadinamos Lietuvos provincija arba tiesiog  L i t a u e n - Lietuva. Į Lietuvos provinciją pateko ir sulietuvėjusios šiaurės Bartos bei šiaurės Notangos žemės. M.Lietuvą Prūsijos valdžia iki 1846 m. vadino  L i t a u e n , vėliau ir jai buvo taikomas  O s t p r e u s s e n  - Rytprūsių vardas.

  

Lenkėjančioje Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba viešai beveik nebuvo vartojama, o Mažojoje Lietuvoje ji dar ilgai išliko teismuose, valdžia įsakymus leido tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbomis. F.Tecnerio duomenimis, 1901 m. dešimtyje lietuviškų apskričių ir "grynai vokiškose srityse" valdžios potvarkiai vis dar skelbiami vokiečių ir lietuvių kalbomis. XVIII a. viduryje visoje Rytų Prūsijoje veikė 1700 parapinių mokyklų (iš jų tik 400 grynai vokiškų). Iki 1873 m. M.Lietuvoje lietuvių vaikai buvo mokomi lietuvių kalbos. 1800 m. veikė nemažai lietuviškų mokyklų: Gumbinės apskrity - 58, Įsruties -127, Tilžės - 82, Ragainės -89 (plg. Klaipėdos apskrity - 85). Vokiečių statistikos duomenimis, 1864 m. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose iš 17160 lietuvių mokinių tik 4920 mokėjo ir vokiškai.

Beveik visose krašto parapijose vyko lietuviškos pamaldos ir tik vienur kitur - vokiškos. Prieš 1710 m. marą tik ponai, prievaizdai, valdininkai ir labai nedaug valstiečių buvo vokiečiai.

Lietuvių kultūros centras ilgai buvo Karaliaučius, o vėliau, XIX a., - Tilžė. M.Lietuvoje pasirodė pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo "Katekizmas" (Karaliaučius, 1547), pirmoji lietuvių kalbos gramatika - Danieliaus Kleino (Karaliaučius, 1653). M.Lietuvos XVI - XVII a. raštai vertingi dėl kalbos grynumo.

1618 m. Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo kurfiurstija. Nusikračius lenkų vasaliteto (1660), Prūsija buvo paskelbta  karalyste (1701). Sostine tapo Berlynas. Popiežius nepripažino  protestantiškosios Prūsijos teisių į kryžiuočių užkariautas žemes. Norėdamas pabrėžti valdžios ryšį su senaisiais krašto gyventojais, būsimasis karalius Frydrichas Vilhelmas I skubėjo parodyti savo dėmesį prūsams ir lietuvininkams. Todėl karūnavimas įvyko ne Berlyne, o Karaliaučiuje. Jo metu karaliui buvo įteiktas iždo lėšomis išleistas "Naujasis testamentas" lietuvių kalba. Dalis "Naujojo testamento" tiražo buvo kitaip apipavidalinta, su tokia paantrašte: "Lietuvininkams tiek karalystėje Prūsos, tiek ir Didžiojoje Lietuvoje".

Dėmesys lietuvininkams,deja, buvo propagandinis ir todėl trumpalaikis. Kaip ir Ordino laikais, vėl buvo pabrėžiamas skirtumas tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių. Lietuviai tegalėjo būti žemdirbiai ir gyvulių augintojai (daugiausia lažininkai). Įstatymai draudė lietuviams naujakuriams naudotis miestiečių teisėmis, verstis prekyba, mokytis amatų. Lietuviams tarnams buvo įsakyta mokėti mažesnes algas.

Pirmą kartą M.Lietuva buvo stipriai vokietinama po baisaus 1709-1710 m. maro, kai ištuštėjo net 8411 sodybų ir mirė apie 160 tūkst. lietuvių 9t.y. apie 54% krašto gyventojų). Po maro valdžia atkėlė apie 23 000 vokiečių kolonistų, daugiausia vokiečių, ir suteikė jiems visokių lengvatų (pvz., lietuviai baudžiavą ėjo 5-6 dienas, o kolonistai - tik 1-2). Kad nesulietuvėtų, kolonistams  buvo uždrausta mokytis lietuvių kalbos. Be to, 1739 m. Brandenburgo ministras Kunheimas sudarė slaptą planą, kaip vokietinti lietuvius - vokiškai jie turėję pramokti iš mažens!

 

Po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos (1772.08.05 susitarimu) Prūsija paėmė iš Lenkijos Pavyslį bei Varmę ir kartu su Brandenburgu suliejo į vieną valstybę - Prūsiją. M.Lietuvą vėl užplūdo kolonistai. Lietuviai ir toliau buvo vokietinami, engiami. Lietuvių valstiečių žemės sklypai buvo nuolat mažinami, iš jų buvo iškeldinami lietuviai, o 1833 m. įsaku nusigyvenusių lietuvių ūkius galėjo pirkti tik vokiečiai. Lietuvius vengdavo skirti valdininkais.

O.Bismarkui 1862 m. tapus Prūsijos kancleriu, pradėta planingiau kolonizuoti ir vokietinti Rytų Prūsiją. Tam buvo įsteigtas slaptas 160 milijonų markių kolonizacijos fondas. Imta išpirkti žemę iš nevokiečių.  Ekonominę  paramą, socialines lengvatas fondas teikė tik lietuviams, atsisakiusiems  savo tautybės. Tokia tendencija sustiprėjo po 1871 m. Prūsijos karo su Prancūzija, kai Prūsija galutinai sujungė visas vokiečių žemes  ir gavo Vokietijos imperijos vardą. Lietuvių kalbą imta guiti iš teismų, valdžios įstaigų, bažnyčių. 1865 ir 1872 m. švietimo ministro įsakymais lietuvių kalba imta drausti mokyklose, 1873 m. ja jau nebebuvo mokoma.

XIX a. antrojoje pusėje visai lietuvių tautai buvo susidariusi reali nutautėjimo grėsmė. Vilniaus krašto lietuviai vis labiau lenkėjo. M.Lietuvos lietuviai vokietėjo. Padėtis itin pablogėjo 1865 m. caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių kalbą mokyklose. Vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpesčiu lietuviškas knygas D.Lietuvai imta spausdinti M.Lietuvoje. 1865-1904 m. čia išleista 1840 leidinių beveik 5,5 mln. egz.tiražu. Caro žandarų persekiojami knygnešiai gabeno spaudą į D.Lietuvą.

Lotyniškomis raidėmis leista lietuviška spauda neturėjo įtakos M.Lietuvos lietuviams. Jie buvo įpratę skaityti gotiškomis raidėmis leidžiamą tautiškai santūrią spaudą. Negana to, juos palaikė valdžios prasimanymas, jog lietuvių liberalai, susidėję su lenkais (t.y. su D.Lietuvos lietuviais), norį Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir atiduoti ją Rusijai. Valstiečiams tai atrodė didelė blogybė, todėl jie vengė patriotinės spaudos. Be to, daugelis M.Lietuvos lietuvių inteligentų buvo gana abejingi savo liaudies vokietinimui.

Vis dėlto Mažojoje Lietuvoje radosi inteligentų, kurie bandė ginti ir palaikyti lietuvybę. 1885 m. Tilžėje įkurta "Birutės" draugija, filosofo ir rašytojo Vydūno kūriniai ir jo įsteigta Tilžės giedotojų draugija (1895-1935) žadino M.Lietuvos lietuvių tautinę sąmonę.

Deja, prasidėjusį M.Lietuvos lietuvių tautinį atgimimą nutraukė I pasaulinis karas. Daug vyrų buvo pašaukta į Vokietijos kariuomenę. 1914 m. rugpjūčio mėn. pro Geldapę ir Stalupėnus įsiveržė carinės Rusijos kariuomenė ir užėmė Mažąją Lietuvą iki Labguvos, Vėluvos ir Girdavos. Vokietija nubloškė ją už Nemuno. Rugsėjo mėn. Rusijos armija kontratakavo, užėmė teritoriją beveik iki Ragainės ir Įsruties ribos ir išlaikė ją iki 1915 m.  vasario 7 d. Kraštas buvo nusiaubtas, daugelis sodybų apiplėšta. Lapkričio mėn. karinė valdžia ėmė tremti į Rusijos gilumą  nepasitraukusius civilius gyventojus: daugiausia senius, moteris ir vaikus. Žmones gaudė taip kaip stovi, būriais varė iki artimiausių stočių ir iš ten, dažniausiais per Šiaulius, o kartais per Vilnių, gabeno toliau. Dėl sunkių sąlygų per 10 mėnesių mirė beveik 15-20 % tremtinių, dauguma iš jų buvo maži vaikai (buvo moterų, kurios palaidojo po 3-4 vaikus). Daugiausia lietuvininkų pateko į Simbirsko (dabar Uljanovskas) guberniją (1500 asmenų), Baškirijos Buzuluko rajoną (1274 asmenys), į Orenburgo, Samaros, Irkutsko gubernijas.

Kartu su kitais buvo išvežtas ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Martynas Jankus su šeima

Lemtinga situacija susidarė 1919 m. Versalio taikos konferencijoje. Lenkijos atstovas R.Dmovskis ten pareiškė, kad Lietuva nepribrendo valstybingumui, ir reikalavo ją prijungti prie Lenkijos. Dmovskis  su prancūzų atstovu Klemanso iškėlė Rytprūsių pasidalijimo klausimą. Jie siūlė Gumbinę su Įsrutimi prijungti prie Lenkijos, Karaliaučių paskelbti laisvu miestu, o likusią dalį atiduoti būsimai marionetinei, nuo Lenkijos priklausomai Lietuvai.

Dar nepripažintos Lietuvos delegatai, vadovaujami A.Voldemaro, reikalavo, be Klaipėdos ir Šilutės apskričių, prie Lietuvos prijungti taip pat ir Ragainės, Tilžės, Pakalnės (Gastų), Labguvos, Pilkalnio, Stalupėnų, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos, Darkiemio ir Geldapės apskritis maždaug su 0,6 mln. gyventojų. Į ją nebuvo atsižvelgta.

Rytprūsiai tada nebuvo padalyti. Buvo pasitenkinta atidavus lenkams išėjimą prie jūros - koridorių. Taip Rytprūsiai vėl buvo atskirti nuo Vokietijos. Vokiečiams buvo paaiškinta, kad tai nėra germanų žemės, o tik kolonija.

Versalio taikos sutarties 39 straipsniu iš Vokietijos buvo atimtas Klaipėdos kraštas, tačiau Lietuva jo negavo. Jį perėmė Prancūzija, numačiusi tokiu būdu priversti Lietuvą tenkinti Lenkijos pretenzijas.

1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos komunikatas užfiksavo Rytų Prūsijos padalijimą tarp TSRS ir Lenkijos. Po 14 dienų šį pasidalijimą patikslino - patvirtino TSRS ir Lenkijos sutartis, kuria ir Geldapės sritis buvo priskirta Lenkijai. Lenkijai atitekusiose šiaurinėse ir vakarinėse prūsų žemėse lenkų tuomet buvo nedaug: 1950 m. surašymo duomenimis, tik 19,7 % lenkų buvo vietiniai, kiti atsikėlė iš kitur, pvz., iš Vilniaus krašto.

Prieš Rytų Prūsijos operaciją raudonosios armijos daliniuose buvo aiškinama, kad reikės išvaduoti  senąsias lietuvių žemes, kurias vokiečių grobikai 700 metų engė, ir jos bus grąžintos  Lietuvai. Likus 3 dienoms iki puolimo, apie tai jau nebebuvo kalbama.

Vilniaus universiteto vadovybė pavedė specialistų grupei (geografams K.Bieliukui, V.Gudeliui ir kitiems) per du mėnesius parengti žemėlapį su lietuviškais vietovardžiais ir vandenvardžiais. Buvo skubiai nubraižyti 1:400 000 ir 1:200 000 mastelių žemėlapiai, bet prieš Klaipėdos puolimą grupė sužinojo, kad jų darbo jau nereikia.

1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas RTFSR ir pavadintas Kaliningrado sritimi. Miestų ir gyvenviečių vietovardžius keitė iki 1947 m. Su lietuviais dėl to nebuvo tariamasi.

Į Kaliningrado sritį, kuri dabar turi per 888 tūkst. gyventojų (lietuvių - per 30 tūkst.), 1946 m. atvyko persikėlėliai iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo,  Briansko  sričių.

Kaliningrado rašytojas F.Vedinas 1953 m. rašė (romanas "Miestas bus!"): "kai kuriems persikėlėliams atrodė, jog teks atstatyti svetimą kraštą Pagal visus įstatymus šios žemės priklauso mums rusų žeme važiuojamevokiečių grobikai slavus iš čia pavijoMes su fašistais atsiskaitėme ir susigrąžinome savo žemę".

Kaliningrado srityje 1949-1951 m. dirbo  archeologų ekspedicija iš Maskvos. Mokslininkai buvo sąžiningi ir nerado to, ko nebuvo (slavų pėdsakų), jie priėjo išvados: visą I tūkstantmetį ir iki XIII a. pradžios čia gyveno ta pati labai aukštos materialinės kultūros baltų giminė.

Nūdienos lietuviams tas kraštas brangus, nes ten išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški eilėraščiai, ten įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, ten pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą, ten, atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos, įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas spektaklis, ten vaikščiojo J. Bretkūnas, M. Mažvydas, M. Švoba, D. Kleinas, L. Rėza, K. Donelaitis, I. Kantas,   M. Pretorijus, V. Kalvaitis, M. Jankus,  Zauniai,  Vydūnas,  E. Jagomastas,  t.y. MAŽOSIOS LIETUVOS žemė.

Šilas Vytautas ,Sambora Henrikas. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. V., "Mintis", 1990.

 

Hosted by uCoz